Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2007-11-07

Pokalbiai ir pašnekovai.

Publikuota: Pastebejimai

Aš manau kad esu labai (nu ok, pakankamai stipriai) pakantus žmogus.

Tačiau yra keletas dalykų, kurie mane tikrai išmuša iš vėžių ant tiek, kad noriu atsistot ir riktelt “I KILLED BEFORE!!!”.

Vienas iš tokių dalykų, kada beveik susiimu už galvos ir pradedu raudot, yra pokalbiai su savimi.

Tačiau kada ne šiaip kažką po nosimi murma neužknisančiu tonu, kuris susilieja su bendru telefoninių skambučių, vaikščiojančių žmonių ir panašiai, fonu, bet kada pilnai ir labai aiškiai beigi ne tyliai ištaria visus sakinius, lyg kalbėtų su šalia sėdinčiu išgalvotu, bet labai tikrovišku draugu. Pavyzdys: “O gavau laišką iš Onutės! Ha ha! Žiūrėk ką rašo! He he he…”. Arba: “Dabar aš paruošiu pasiūlymą. Taip. Ir išsiųsiu. Aha.”. Arba dar geriau, tyla tyla, o staiga kad klyktels “AAAAA!!! Nu bajeris!!! Nu prikolas!!”. Mane tikrai tikrai tai išmuša iš vėžių.

Tokiais atvejais aš nelabai žinau kaip į tai sureaguoti. Esu pastebėjęs, kad kai kurie pritariamai linkteli, arba netgi užduoda klausimą, ką gi ta Onutė rašo, arba kokį pasiūlymą paruošė. Aš savo ruožtu dažniausiai stengiuosi apsimesti ypatingai užsiėmusiu ir nudedu nieko neišgirdęs (nors neišgirsti yra neįmanoma). Tikriausiai vienas variantų ir yra tas, kad žmogus bando užmegsti pokalbį, ypač kai pajaučiu kalbančiojo su savimi (kitais? visais? nematomu draugu?) įdėmų žvilgsnį. Tada susigūžiu ir toliau apsimetu užsiėmusiu.

Beje, apie pokalbių užvedimą jau rašė vienas bičiulis. Mano paminėta situacija dar blogesnė.

Kitas variantas, galėtų būti tas, kad žmogus iš tiesu kalba ne su savimi, o su Onute, žmogumi kuriam siųs pasiūlymą, arba draugeliu kuris ką tik atsiuntė bajerį. Bet vistiek, tai atrodo pakankamai keista.

Aš puikiai žinau, kad ir pats pakalbu su savimi, bet niekada su savim nekalbu darbe (kartais tik pagestiguliuoju pats sau, kai kompas stringa. arba pasikeikiu, bet labai tyliai), ir niekada su savim nekalbu viešoj vietoj (nebent vedžiočiau šunį. bet juk tada kalbu su šunimi, ar ne?).

Dažniausiai kalbu su kompiuteriu. Ypač kai mane nušauna per CoD2, arba žiūrint kokį serialą, kur įvykiai pasisuka labai netikėta linkme.

Ar jums taip būna? Ir kaip elgiatės tokiais atvejais?


Atgal į: Pokalbiai ir pašnekovai.